Mūsų minčių radijas


01 Dec
01Dec

Mūsų protas  – lyg nuolat veikiantis radijas, be atvangos transliuojantis įvairias mintis, tarsi programas ar dainas. Deja, tos programos ar dainos ne visada būna šviesios ir linksmos – dažnai jos būna niūrios ar nerimastingos, tarsi sunkūs pilki debesys. Įvairios mintys, tarsi nematomi čiuptuvai, apraizgo mūsų dėmesį, atitraukia nuo mums svarbios veiklos ir tąso mus, kartais net į skirtingas puses, tarsi marionetes. Taip jau mūsų protas evoliucionavo, kad siųsdamas tokias žinutes, apsaugotų mus nuo įvairių menamų grėsmių.


 Kaip gi tokiu atveju mes linkę automatiškai elgtis? Dažniausiai mes puolame instinktyviai kovoti ir gintis, strimgalviais puolame į kovą su tomis nemaloniomis mintimis, emocijomis, jausmais, atsiminimais ar pojūčiais. Dažnai kyla papildomos mintys: „Kodėl tos įkyrios mintys man atsiranda? Aš noriu jaustis gerai ir būti laimingas! Kodėl kiti normalūs, o aš ne? Kas man yra ne taip, gal aš nesveikas?” – taip ilgainiui mes įsiveliame į beprasmę bei alinančią kovą su savo vidiniais mąstymo procesais ir prarandame ryši su aplinkiniu pasauliu, ryšį su pačiu savimi ir artimaisiais.

Taip kovodami, kapanodamiesi „minčių ir jausmų pelkėje”, mes iš tiesų imame skęsti ir grimzti tarsi tikrame liūne. Daugelis specialistų su tokiu “negandų radijumi” siūlo tvarkytis įvairiais būdais – paleisti pozityvų ir teigiamą pozityvios psichologijos radiją. Tokį radiją, kuris transliuotų pozityvias mintis (“Aš esu stiprus, protingas, ir niekas man nepakenks” ir pan.), taip siekiant, kad šis “pozityvus radijas” nustelbtų “negandų radiją”. Arba, kaip siūlo klasikinė kognityvinė terapija, racionaliai vertinti atsiradusių minčių teisingumą, stengiantis pagrįsti jų nelogiškumą ir jas užginčyti. Tokie būdai veikia, tačiau ne visuomet, kadangi slogios mintys linkusios sugrįžti ir ilgainiui jų kontrolė gali sekinti dar labiau.

Yra ir kitas būdas – tiesiog nustoti kovoti, priimti tas “negandų programas” lyg fone transliuojamą radijo laidą grojančią įkyrią nemėgstamą muziką, ir toliau pasiryžti daryti tai, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime. Tokį būdą, pavadintą priėmimo ir įsipareigojimo terapija (PĮT), labai nuodugniai per pastaruosius 40 metų ištobulino daug mokslininkų ir specialistų.