Lietuvoje išbandoma ir plėtojama nauja registracijos tvarka, kai pacientai registruojami ne pas konkretų gydytoją, o „į kabinetą“ pas reikiamos specialybės mediką, o e.Sveikatoje atveriami ilgesnio laikotarpio (iki 4 mėnesių) vizitų grafikai. Tai pristatoma kaip būdas skaidrinti eiles ir padidinti prieinamumą, tačiau turimi duomenys apie perdegimą rodo, kad tokie pokyčiai, kurie didina srautų nenuspėjamumą ir mažina terapinio santykio tęstinumą, labai tikėtina sustiprins jau dabar kritinę perdegimo situaciją tarp sveikatos priežiūros darbuotojų Lietuvoje.
Naujoji registracijos tvarka Lietuvoje
Pagal pakeistas taisykles gydymo įstaigos privalo iš anksto skelbti ne mažiau kaip keturių mėnesių gydytojų konsultacijų grafikus ir bent 80 proc. laikų atverti pacientams e.registracijos sistemoje. Kartu kaip pilotinis projektas diegiama registracija ne pas konkretų gydytoją, o pas reikiamos specialybės gydytoją į tam tikrą kabinetą, tikintis, kad „pavardės nuėmimas“ leis greičiau judinti eiles ir geriau išnaudoti specialistų laiką. Viešojoje erdvėje jau fiksuojamos pacientų ir gydytojų abejonės – žmonės nerimauja dėl galimybės išlaikyti ryšį su savo gydytoju, o medikai akcentuoja, kad tokia tvarka gali padidinti administracinį krūvį ir fragmentuoti gydymą. Kai kurios gydymo įstaigos vis dar leidžia paciento teisę rinktis konkretų specialistą (telefonu), tačiau sistema vis labiau orientuojama į "vietų srautų", o ne ilgalaikių gydymo santykių valdymą.
Iki šiol pacientai galėjo registruotis pas savo pasirinktą gydytoją, su kuriuo buvo užmezgę pasitikėjimu grįstą ryšį. Dabar šis tęstinumas prarandamas – pacientas gali patekti pas bet kurį tos specialybės gydytoją, nepriklausomai nuo ankstesnės gydymo eigos ar individualaus pažinimo. Tai ypač problemiška lėtinėmis, retomis ligomis sergantiems, psichiatrijos ir kitose srityse, kur svarbus konteksto ir ilgalaikio santykio pažinimas.
Perdegimo mastas tarp Lietuvos medikų
Lietuvos tyrimai rodo, kad perdegimo sindromas tarp medicinos personalo yra vienas didžiausių Europoje: viename didelės imties tyrime perdegimo požymiai nustatyti net 74 proc. sveikatos priežiūros darbuotojų. Analizuojant rizikos veiksnius, buvo nustatyta, kad didesnis pacientų skaičius per dieną, ilgesnės darbo valandos ir jaunesnis amžius yra reikšmingai susiję su sunkesniu perdegimo lygiu. Kituose Lietuvoje atliktuose tyrimuose tarp gydytojų, slaugytojų ir kitų specialistų taip pat fiksuojami aukšti emocinio išsekimo, streso ir psichologinio distreso rodikliai, susiję su dideliu darbo krūviu, nepakankamu poilsiu ir organizaciniu spaudimu. Be to, duomenys apie sveikatos priežiūros žmogiškųjų išteklių kaitą rodo, kad reikšminga dalis medicinos studentų, rezidentų ir gydytojų svarsto galimybę emigruoti ar palikti klinikinį darbą, o kaip vienas iš motyvų minimas per didelis krūvis ir prastos darbo sąlygos.
Kaip registracija „į kabinetą“ siejasi su perdegimo rizikos veiksniais
Perdegimo sindromas apibūdinamas trimis pagrindiniais komponentais: 1) emociniu išsekimu, 2) depersonalizacija (cinišku ar atsitraukusiu požiūriu į darbą) ir 3) sumažėjusiu asmeninių pasiekimų jausmu.
Perdegimą lemia dviejų lygių – vidiniai (inividualūs) ir išoriniai (sisteminiai) – veiksniai. Vidiniai (asmeniniai) veiksniai apima įgimto temperamento ypatumus (didesnis neurotiškumas, impulsyvumas ir kt.) bei įgytus psichologinius charakterio bruožus (perfekcionizmas, asertyvumo stoka, „gelbėtojo“ pozicija, žemas psichologinis lankstumas ir kt.), su kuriais efektyviai dirbama psichoterapijoje, kadangi juos galima asmeniškai įtakoti ar net modifikuoti.
Tuo tarpu išoriniai veiksniai apima darbo aplinką ir darbinę kultūrą - tai yra aukštesnis, “meta”-organizacinis ir sisteminis lygmuo, kuriam darbuotojas tiesiogiai įtakos turi mažiau. Perdegimas nėra individualus „silpnumas“, tai yra reakcija reakcija į ilgalaikį disbalansą tarp reikalavimų ir resursų, kai darbuotojas patiria didelį krūvį, turi per mažai autonomijos, ribotą pripažinimą ir vertybių konfliktą („žinau, kaip būtų geriau pacientui, bet sistema verčia dirbti kitaip“).
Vienas aiškiausių Lietuvoje identifikuotų veiksnių – didelis pacientų skaičius per dieną ir nuolatinis laiko spaudimas; tie, kurie turi daugiau pacientų, rodo reikšmingai aukštesnius perdegimo balus. Naujoji registracijos tvarka labai aiškiai „kerta“ per antrąjį lygį, todėl sistemingai didina perdegimo riziką. Asmeniniai resursai svarbūs, bet jie negali kompensuoti to, kad pati sistema generuoja nuolatinį perkrūvį, nenuspėjamumą ir tęstinumo stoką.
Registracijos „į kabinetą“ modelis tiesiogiai veikia kelis šiuos veiksnius ir turi skaudžių pasekmių:
Pasekmės gydytojams, pacientams ir sistemai
Tyrimai rodo, kad sisteminiai sprendimai, kurie dar labiau fragmentuoja laiką, didina „konvejerio“ pojūtį ir mažina autonomiją planuojant darbą, siejasi su didesniu emociniu išsekimu ir ketinimu mažinti darbo valandas ar trauktis iš profesijos.
Perdegę gydytojai dažniau patiria depresijos, nerimo, miego sutrikimų simptomus, daro daugiau klaidų ir jaučia mažesnį pasitenkinimą darbu, didėja fizinių ligų, priklausomybių ir savižudybių rizika. Esant aukštam perdegimo lygiui dar daugiau didėja gydytojų kaita – dalis gydytojų mažina krūvį ar renkasi migraciją, o tai dar labiau apkrauna likusius sistemoje ir sukuria užburtą ratą.
Tuo tarpu gydytojų perdegimas pacientų pusėje pasireiškia trumpesniais, mažiau empatiškais vizitais, aukštesne klaidų rizika ir silpnesniu pasitikėjimu sistema. Nebeturėdami aiškaus ryšio su gydytoju, pacientai blaškosi tarp skirtingų specialistų (diagnostinė ar gydymo "odisėja”), kartais kartodami tą patį pasakojimą ar dubliuodami tyrimus. Tai ne tik mažina gydymo kokybę, bet ir neefektyviai naudoja sveikatos sistemos resursus. Kitaip sakant, gydytojų perdegimas sudegina visus.
Todėl naujoji registracijos tvarka, jei ji nėra lydima apsauginių mechanizmų (pacientų skaičiaus ribojimo, aiškaus gydymo santykio tęstinumo, autonomijos, organizacinio palaikymo, profesinės pagarbos), neabejotinai prisidės prie jau esamo perdegimo lygio didėjimo. Kai skubotai, be galimybių studijų priimta registracijos tvarka sistemingai naikina gydymo santykio tęstinumą ir transformuoja gydytoją į anoniminį „kabinetą“, prarandama tai, kas ypač svarbu psichikos sveikatoje ir lėtinių ligų gydyme – ilgalaikis ryšys, bendras konteksto supratimas ir pasitikėjimu grįstas bendradarbiavimas.
Gydytojas - psichoterapeutas dr. Ramūnas Janavičius